BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš vėl čia. Ša.

Buvau ilgam dingusi. Kodėl - nežinau. Galėčiau sakyti tūkstančius pasiteisinimų, bet kam to reikia? Net neturiu, kam teisintis. Ir tuo džiaugiuosi - bent vienoje erdvėje nuo nieko nepriklausau. Taigi, šiandiena - turbūt paskutinis kontaktas su civilizacija per visą mėnesį. Trauksiu į žygį, o vėliau leisiu laiką kaime. Tai keista. Pirmą kartą per savo apgailėtinų penkiolika gyvenimo metų savo noru ilgesniam laikui važiuoju į kaimą. Nes noriu užsimiršti. Darbas, darbas, darbas. Sunkus fizinis darbas - štai kas manęs ten laukia. atsikeli ryte, dirbi, vakare iš nuovargio drebančiomis kojomis griūni į lovą ir miegi besapniu miegu, be prakeiktų košmarų ir kvailų iliuzijų. Ir turbūt vienintelis dalykas, kuris padės man nesužvėrėti, yra knygos.

Anksčiau juokdavausi iš posakio “darbas- geriausias poilsis”. Bet dabar suprantu, ką senelis turėjo omenyje, tai sakydamas. Negaliu sulaukti savo išvažiavimo iš šito taip mylimo, tačiau pastaruoju metu smaugiančio miesto. Pagaliau pabėgti nuo savo rūpesčių, baimių, nevilties. Taip, taip, net ir manyje yra gyvi šie dalykai, nors daugelis mano, kad esu ne žmogus. Bet dabar galėsiu išsikrauti, pajusti saldų skausmą raumenyse po įtemptos darbo dienos miške ar  duobių kasimo naujai tvorai. Gal savo atsiribojimą nuo pasaulio ištęsiu iki dviejų mėnesių ar net visos likusios vasaros. O tada teks grįžti. Pas žmones, kurių akyse matyti nenoriu ir kurių man visiškai nereikia. Į mokyklą, kuri mane varžo, kurioje jaučiuosi lyg laukinis žvėris narve. Ir vėl devynis mėnesius būsiu apsistačiusi abejingumo kitiems siena, kurios nepavyks pramušti.

Galbūt paklausite, kam visa tai. Kam žmonėms rodomas abejingumas ir visa ko kaupimas savo viduje, nors tai ir nuodija. O gal ir nepaklausite. Bet visgi - į tai negaliu atsakyti. Nes pati nežinau. man to tiesiog reikia. Nes mano saviraiškai būtina vienatvė.

Kaip. aš. pasikeičiau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentuokite

Norėdami komentuoti turite prisijungti. Atsijungti »