BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

The Clash - London calling
come out of the cupboard, U boys and girls

haaaaaa.

seniai.. seniai manęs čia nebuvo. Sunku rašyti. Sunku kažką įvykdyti.

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar mano pasirinktas kelias - tikrai tas, kuriuo noriu eiti. Ne todėl, kad jis man nepatinka; tiesiog reikalauja beprotiškų pastangų, ir neįsivaizduoju, ar tikrai sugebėsiu jų įdėti. Padėti sau galiu tik susikoncentruodama į atsakymo paieškas, bet mane nuolat blaško… kiti dalykai.

Septyniolikos metų turiu priimti sprendimą, kuris nulems mano ateitį. Tiesa, septyniolika - ne taip mažai. Ypač tokiam žmogui, kaip aš. Aš savarankiška, ar bent bandau save tuo įtikinti. Teoriškai, manimi (kol kas) turi pasirūpinti kitas žmogus. Praktiškai, pasikliauti galiu tik savimi, ir niekuo kitu. Tačiau labiausiai gąsdina ne tai - baisiausia, jog yra situacijų, kai pačiu savimi pasitikėti negali, o pagalbos kreiptis tiesiog neturi į ką. Dauguma nesiryžtų, bet du metai pragaro - pakenčiama kaina už šviesią ateitį.

Turbūt.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Piano concerto No. 2 in C minor.

Kaip kas nors gali būti taip.. Fantastiška?..

http://www.youtube.com/watch?v=bAK2J05Vmhc

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Salvete.

Sunku pradėti rašyti įrašą po labai ilgos pertraukos. Galvoje tuščia ir net neįsivaziduoju, ką noriu pasakyti. Come to think of it, šitas blog’as niekada neturėjo tikslo - jis visada buvo apie mane ir tik apie mane. Būtent tai turbūt ir yra priežastis, priežastis to, kad nieko naujo neparašiau kokį pusmetį, kad galvoje - vakuumas.

Mano gyvenime nieko naujo neįvyko.

Pamelavau.

Gyvenime negali neįvykti nieko naujo. Tiesiog visa tai, kas aplink mane vyksta, pasidarė nesvarbu. Neverta minėti.

Kiek tik save pamenu, visada galvojau, kad esu kažkuo ypatinga, jog man skirta kažkas daugiau, nei likusiems žmonėms. Visada maniau, kad esu geresnė už kitus, bet niekada to nerodžiau. Ir gyvenau savo mažame fantazijų pasaulėlyje, kur buvau karalienė, o visi kiti - bevalės lėlės, vykdančios kiekvieną mano užgaidą.Tada galvojau, jog kiekvienas mano gyvenimo įvykis - kažkas ypatingo, kiekviena mano sėkmė - tai, apie ką turi žinoti visas pasaulis.

Dabar suprantu, save apgaudinėti - didelė klaida. Galbūt kada nors pasijuoksiu iš savęs, tačiau kol kas dar negaliu.

Ne, ne, manęs neištiko baisi nelaimė, kuri lėmė mano ankstesnės pasaulėžiūros griūtį. Tiesiog suaugau.

Tiesiog supratau, jog esu visiška vidutinybė. Paprasčiausias žmogus.

Aš nesiskundžiu. Aš dalinuosi - šiuo bei tuo.

Valete.

Gary Jules  - Mad World.mp3

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

“Ir man, šiaip ar taip, baisu, kad nieko nebeliks, nes viskas trupa, trupa, trupa.
Sutrupa iki mažų smiltelių ir aplink mane siaučiantis vėjas jas išnešioja po plačius tolius, o aš žinau, kad man reiks eiti ir surankioti kiekvieną iš tų trilijonų smiltelių ir vėl sulipdyti; tik nežinau, kam nuo to bus geriau, man, ar kitai man, ar trečiai, ar trisdešimtai…o jeigu nebus geriau ir pasirodys, kad mano darbas - bevertis?”

Kiekvienas žmogus, gyvenantis manyje, yra skirtingas, bet kartu panašus į kitus.
Kiekvienas siekia vis kitokios naudos. Bet visada tik sau ir už kiekvieną poelgį prisiima prisiima laurus - drąsi AŠ - už laiku ištartus žodžius, žiauri AŠ - už tą paniekos pilną vypsnį aukštai iškėlus galvą, išmintinga AŠ - už tylą, kai jos reikėjo… Galėčiau vardinti ir vardinti; bet kas žino, kiek savy aš turiu. Nejučiomis iškyla klausimas -  jei kiekviena priima savo sprendimus ir turi savo troškimus, tai kas aš esu? Kūnas, gebantis vykdyti? Tiesiog kevalas? Tuomet kas yra ta sąmonės dalis, skirianti, kas gerai, o kas blogai?  Kažkoks kontrolinis taškas.. Sąžinė.

o kas būtų, jei visos kitos AŠ dingtų?.. Atsakyti palieku kam nors kitam.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

dvidešimt po septintos.

Sėdžiu namie ir bandau galų gale suvokti, kad mano balsas skamba kaip seno latro. Prisimenu Bukowskį. Dėdė turėjo cojones.

Pasirodo, jog tas skausmas kažkur nugaroje - inkstų uždegimas. Man sekasi.

Bemiegė naktis traukia mane link patalo, bet skausmas trukdo. Todėl spjaunu į savo kvailus fiziologinius poreikius ir rašau. Ir dar laukiu, kol atsidarys vaistinės. Deja, šiuo atveju chemija - vienintelis mano išsigelbėjimas.

O Tu sakai, nesirk, kapisce?

Lyg tai nuo manęs priklauso. O kas kaltas, kad man nepatinka tai, ką turiu.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Sentimentalu. Kvaila. Vaikiška.
Sentimentalu? Kvaila? Vaikiška?

Gal todėl, kad aš sentimentali, kvaila ir vis dar vaikas. Gal todėl, kad vis dar negaliu Jo pamiršti, nors taip ir neišdrįsau pasakyti, kaip jaučiuosi ir ką jaučiu. Dar nėra vėlu. Aš vis dar čia, o Jis šalia, kai man Jo reikia, kaip visada; aš galėčiau Jam pasakyti “aš tave myliu, noriu, kad būtume kartu”.

Man baisu išgirsti Jo atsakymą. Man baisu pamatyti Jo lūpas, tariančias “Tu dar vaikas, tai neįmanoma, pamiršk, mes per daug skirtingi, atleisk”.

Aš nenoriu prarasti to, ką turiu dabar. Savo draugo. Jei aš išdrįsiu tai padaryti, to, kas buvo tarp mūsų, daugiau nebebus, nes kiekvienąkart į mane pažvelgęs Jis galvos, kaip aš jaučiuosi, o man bus nesmagu. Skaudu. Ir nebeliks tarpusavio atvirumo, kurį  taip stipriai vertinu.

Nes Jis nekeičia savo sprendimų lygiai taip pat, kaip nekeičia savęs. Jis sako, jog viskas, ką Jis turi, daro Jį pačiu savimi, todėl Jis toks ir liks.

Man skauda. Aš privalau tylėti. Tai nieko nekeičia.

Greičiausiai Jis pats nėra vienintelė mano bailumo priežastis. Savo Vienatvę myliu ne mažiau, nei Jį. Tai verčia mane rinktis ir savo nelaimei, linkstu prie Vienatvės. Gal aš tiesiog neturiu sąžinės. Jei būčiau su Juo, Jis greičiausiai pavirstų ta visa ėdančia pabaisa. Nors tiesą sakant, aš save apgaudinėju; Jis jokiu būdu nepasakytų man taip.

Grįžtu prie savo ištakų ir prie savo žiočių  - nes ir gimstame, ir mirštam mes vieniši; tad kodėl taip nepragyvenus viso savo gyvenimo?

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Aš vėl čia. Ša.

Buvau ilgam dingusi. Kodėl - nežinau. Galėčiau sakyti tūkstančius pasiteisinimų, bet kam to reikia? Net neturiu, kam teisintis. Ir tuo džiaugiuosi - bent vienoje erdvėje nuo nieko nepriklausau. Taigi, šiandiena - turbūt paskutinis kontaktas su civilizacija per visą mėnesį. Trauksiu į žygį, o vėliau leisiu laiką kaime. Tai keista. Pirmą kartą per savo apgailėtinų penkiolika gyvenimo metų savo noru ilgesniam laikui važiuoju į kaimą. Nes noriu užsimiršti. Darbas, darbas, darbas. Sunkus fizinis darbas - štai kas manęs ten laukia. atsikeli ryte, dirbi, vakare iš nuovargio drebančiomis kojomis griūni į lovą ir miegi besapniu miegu, be prakeiktų košmarų ir kvailų iliuzijų. Ir turbūt vienintelis dalykas, kuris padės man nesužvėrėti, yra knygos.

Anksčiau juokdavausi iš posakio “darbas- geriausias poilsis”. Bet dabar suprantu, ką senelis turėjo omenyje, tai sakydamas. Negaliu sulaukti savo išvažiavimo iš šito taip mylimo, tačiau pastaruoju metu smaugiančio miesto. Pagaliau pabėgti nuo savo rūpesčių, baimių, nevilties. Taip, taip, net ir manyje yra gyvi šie dalykai, nors daugelis mano, kad esu ne žmogus. Bet dabar galėsiu išsikrauti, pajusti saldų skausmą raumenyse po įtemptos darbo dienos miške ar  duobių kasimo naujai tvorai. Gal savo atsiribojimą nuo pasaulio ištęsiu iki dviejų mėnesių ar net visos likusios vasaros. O tada teks grįžti. Pas žmones, kurių akyse matyti nenoriu ir kurių man visiškai nereikia. Į mokyklą, kuri mane varžo, kurioje jaučiuosi lyg laukinis žvėris narve. Ir vėl devynis mėnesius būsiu apsistačiusi abejingumo kitiems siena, kurios nepavyks pramušti.

Galbūt paklausite, kam visa tai. Kam žmonėms rodomas abejingumas ir visa ko kaupimas savo viduje, nors tai ir nuodija. O gal ir nepaklausite. Bet visgi - į tai negaliu atsakyti. Nes pati nežinau. man to tiesiog reikia. Nes mano saviraiškai būtina vienatvė.

Kaip. aš. pasikeičiau.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ei. Kodėl taip atsitiko, kodėl taip yra, kas dedasi? Ar AŠ galiu sau atsakyti? Ar kas nors gali atsakyti?

Ei. Kas Tu esi? Ar Tu gali pasakyti? Ar tai galiu pasakyti aš?

Ei. Kodėl mes tokie skirtingi ir tokie panašūs? Ar kartu galėtume į tai atsakyti?

Ei. Ar mes esame drauge, ar esame po vieną? Ar jie galėtų įžvelgti?

Ei. Ar Tu esi čia ir dabar? Ar kas nors galėtų tai sužinoti?

Ei. Ar mes esame tikri? Ar pasaulis galėtų duoti mums ženklą?

Ei. Ar Tu nori gyventi? Ar gali dabar pat atsakyti?

Ei. Ar aš noriu pajausti skonį savo burnoje? Ar galiu pati tai suvokti?

Ei… Ar Tu gali leisti man pasijusti gerai?.. Jei taip, nedelsk.

Только сталь твоих глаз не забыть никогда…

photo by me

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Antradienio vakaras. Rytoj į mokyklą, tada į japonų. Į sporto salę. Į dailės mokyklą. Namo. Ir taip diena iš dienos, kai kam vis pasikeičiant. Japonų pamokos tik trečiadieniais, gitaros - tik penktadieniais. Pirmadienį tapyba, antradienį - dailėtyra ir piešimas, trečiadienį kompoza, ketvirtadienį skultpūra. Tuomet gal reikėtų sakyti savaitė iš savaitės?.. tačiau tai taip pat netinka… Šį šeštadienį einu į biblioteką, sekmadienį - pas draugę. Kitą savaitę galbūt eisiu į koncertą ar tiesiog pasivaikščioti po senamiestį.

Pradedu mąstyti ir suprantu, kad viskas keičiasi. Kiekvieną akimirką, o mes prisitaikome, ir gyvenimas anaiptol nėra nuobodus.

Kiekvieną dieną pavargstu vis kitaip. Kiekvieną dieną nervinuosi vis kitaip. Šiandien nervinuos, nes neišmokau, ryt nervinsiuos, nes kažką nuvyliau, poryt - kas žino?..

Tobulinu atsiribojimo įgūdžius. Gera nutolti nuo žemės į kitą dimenciją, kur viskas taip, kaip nori, kad būtų. Ypač kai realiame pasaulyje ant tavęs staugia.

“There is a line you must draw between your dream world and reality” , pasakė Schuldineris.

Žinau, kad baisiai nerišlu. Šiandien jau išmąsčiau kiek reikia. If U know what I mean.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Noriu karšto vyno. O už trijų mėnesių norėsiu šalto alaus.

Noriu turėti draugą. Praeis šiek tiek laiko ir norėsiu, kad draugas taptų mylimuoju.

Noriu kavos. Po valandos nebenorėsiu, nes žinosiu, jog neužmigsiu.

Noriu mėtinės cigaretės. Sekundė, ir noras dingsta - nes pasirįžau mesti.

Noriu visad likti šimtaprocentinė aš. Bet net ir žmonės keičiasi.

Noriu pažiūrėti filmą. Bet žinau, kad kai jis bagsis, liks tiks nusivylimas - nebuvo toks geras, kaip tikėjaus.

Noriu, kad mano šunėkas nesirgtų. Tai kvaila.

Noriu garsiai klausyti Death. Teks apsieiti, jei nenoriu būti išspirta iš namų.

Noriu išsakyti tai, kas knibžda mano galvoje… Bet net ir tai nėra paprasta.

——-

Uroboras, gyvatė, ryjanti savo uodegą. Jaučiu, kad tai, kas vyksta, jau kažkada man yra atsitikę.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »